Niekada neužmik nepasakęs – labos nakties. Niekada neišeik prieš tai nepasakęs – sudie . . Jei ant tavęs supyks , nenueik nuleidęs galvą , o iškėlęs ją – atsiprašyk . . Niekada nesakyk – nenoriu tavęs matyti , o geriau ilgai žiūrėk į akis ir nieko nepasakęs nueik . . Nebijok pasakyti ačiū – tėvams . . Atsiprašau – draugams . . Myliu tam , kurio pasiilgai . . Juk šie žodžiai nieko nekainuoja , užtat ilgam palieka šilumą širdy.
Koks tu, likęs vienas su savimi? Kai pabundi vidury nakties, kas tada esi? Kai aušra išvaduoja tave iš nakties tamsybių , kas esi prieš saugiai užsidėdamas kaukę ir virsdamas tuo,kuo tave laikys visą dieną?
Ji nežino, kur jis, todėl tiesiog nueis į vietą, kurioje jie pirmą kartą susitiko, atsisės ir nesijudins iš vietos, prašydama žmonių perduoti jam, kad ji jo laukia… Jai jis tikrai labai svarbus.
“Aš ne benamė, tik mano širdis be namų“
Mes plaukėme didele upe ant vieno plausto, ir mūsų pasaulis, kuris plaukė kartu su mumis, buvo vienas. Staiga mūsų plaustas skilo pusiau, ir mes pašėlusiai greitai tolstame vienas nuo kito. Ir mes negalime sulipdyti to, kas skilo. Mes turime persikelti ant kito plausto ir pažinti ten naują pasaulį, galbūt dar gražesnį, dar įdomesnį. Ar pavyks persikelti, ar nepagaus kurio stipri srovė ir nenuneš ten, kur jau niekad vienas kito nesurasime?
Tačiau greta mirties yra gyvybė, varnų nutūpti medžiai, šventoriuje vis garsėjantis moterėlių bruzdesys, mažų botanikos sodų šlamėjimas tarp antkapių. Gyvenimai čia įšaldyti antkapiuose, tačiau greta jie tęsiasi. Todėl dabar turiu eiti. Turiu suspėti nuveikti ką nors, kad mano kapo istoriją žmonės prisimintų kuo ilgiau. Tai supratus netrukus apsisuku, kiek spartesniu žingsniu pajudu link išėjimo ir prieš užverdama parūdijusius vartelius išgirstu dar vieną, pagrindinį kapinių šnabždesį: niekada nepamiršk, kad esi gyvas.
Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamas krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir dievas šypsosi danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias…
Aš taip norėjau jį pamatyti… bet jis nežinojo. Norėjau būti šalia jo… o jis nežinojo…Buvau pasiruošusi padaryti dėl jo bet ką… tik jis šito nežinojo…Dažnai sakydavau sau, kad noriu kad jis būtų laimingas – nesvarbu su manim ar ne…Niekada nesakydavau jam tiesios apie savo jausmus… jis vis tiek nepatikėtų…Jis buvo tuo, kuris galėjo užpildyti tuštumą mano sieloje… bet jis nežinojo…Visada rašydavau jam… bet net ne visada gaudavau atsakymą…Liūdėjau, kai jis liūdėjo ar nerimavo… o jis nesuprasdavo kodėl…Buvau jam tiesiog pažįstama, gal draugė… o jis man buvo žmogus, kuris galėjo priversti mane šypsotis net tada, kai norėjosi verkti…Vien gavus žinutę nuo jo mane apimdavo džiaugsmas…Norėjau galvoti kad esu jam reikalinga, bet žinojau kad jis tik jautėsi dėkingas už tai, kas visada būdavau šalia…Kartais kalbėdavom telefonu… nors kalbėjo iš esmės tik jis…Aš tylėdama klausiausi ir mėgavausi jo balsu, nuo kurio pasaulis atrodė gražesnis…Nors jis kalbėjo apie laisvę ir narkotikus…Kai jis ko nors klausdavo, visada gaudavo sąžiningus atsakymus…Jis turbūt niekada negalvodavo, kad man norėjosi rėkti kai jis tylėdavo…Ir turbūt nė už ką nepatikėtų, jei man kas nors pasakytų kad negaliu be jo…Jei pasakyčiau, kad noriu būti su juo, jis butų nusišypsojęs ir pagalvojęs, kad aš vėl juokauju…Jis niekada nežinojo, ką aš jaučiau…Gyvenau juo…Norėdavau jam viską pasakyti, bet… jis nepatikėtų.Aš žinojau jo numerį mintinai.Aš puikiai prisiminiau jo akis, jo plaukus, jo šypseną, ir rankas, kurios kartą mane apkabino…Aš žinojau ką jis mėgsta, žinojau ką jis myli….Prisiminiau…
O vėliau…Viskas pasikeitė.Vėliau turbūt atėjo meilė, ir nieko nebeliko.
Būna, kad du žmonės , net ,atrodo, mylėdami vienas kitą, niekada nebus kartu vien dėl to, kad jie gyvena skirtinguose pasauliuose - skirtingi jausmai, emocijos, skirtingos kultūros, skirtingas suvokimas, siekiai, pomėgiai… Lyg skirtingų polių magnetai jie traukia vienas kitą, bet laimingi kartu nebus niekada… Kaip princesė ir elgeta. Kaip saulė ir mėnulis…. Kaip šviesa ir tamsa…Jie nesupranta viens kito pasaulių, nemoka juose gyventi, nepriima jų taisyklių. Jei bent vienas jų įžengs į kito pasaulį - meilės nebeliks. Todėl jie pasmerkti vienas kitą stebėti iš tolo ir gyventi tik mintimis apie viens kitą, kad suartėję nesunaikintų meilės prado
